RĖMĖJAI
        |
Qufu - Botou
04-09
Kinai nenustoja stebinti savo sugebėjimu labai lengvai atsisveikinti su praeities reliktais, keisdami juos naujais. Kultūrinės revoliucijos laikais beveik viskas, kas sena, buvo naikinama. Archajiška praeitis, atgyvenusios vertybės, nauji laikai ir t.t. Daug kas kuriama iš naujo. Tačiau naujos šventyklos ar štai- sutvarkytas Konfucijaus parkas, mažai ką bendro turi su dvasingumu. Viskas labiau orientuota turizmo poreikiams patenkinti. Taip ir puola kinai šias vietas. Ir čia smilkalus degina. Nepamiršta ir norų lenteles su pageidavimais iškabint. „Nepirksi loterijos bilieto- nelaimėsi“- teorija, kurią žmonės noriai taiko praktikoje į norų išsipildymą žiūrėdami labai rimtai. Geriau jau pabandyt, o ten jau bus matyt. 
Iki Pekino liko jau tik kokie 600 kilometrų, kelionė artėja prie pabaigos, tad vairuotojas nusprendė pakviesti mus užsukti pakeliui į jo gimtąjį miestą Bofou. O kodėl nesutikt? Kaip tik pusiaukelėj, tad ten ir pernakvosim. Ir vos pasiekus garsaus vietos degtukų fabriko prieigas, prasidėjo įdomybės. Vagonetei sustojus, po kelių minučių prisistatė policijos mašina. Nespėjom susidomėt situacijos subtilumu, kai Sunas pasilabino su civiliai apsirengusiu jos vairuotoju ir pradėjo apie kažką karštai ir, kaip jiems būdinga, garsiai aiškintis. Tuomet išsiskirstė atgal prie savo vairų ir pajudėjom. Kelią rodęs pareigūnas iš karto įjungė žiburėlius ir spustelėjo. Mūsiškis, savo namų aplinkoje panašu irgi atsigavo ir sekė vedliui iš paskos vos kelių metrų atstumu. Ir per kamščius, ir per raudoną šviesą, ir šaligatviais. Nepanašu, kad kur skubėtume,tačiau aiškintis nebuvo kaip. Darėsi įdomu. Juolab, kad ir Zou atrodė ne mažiau pasimetęs. Tik laikytis stipriau teko. Po dešimties minučių pasirodymo, su fejerverkais sustojome prie viešbučio.Ten jau mūsų laukė penkių vyrų kompanija, karštligiškai puolę spausti rankas ir temti lauk mūsų kuprines. Apie bet kokį pasipriešinimą negalėjo būti jokios kalbos. Patekę vidun buvom akimoju įgrūsti į liftą ir nuvesti prie atvirų kambarių. Nieko, tokie visai švarūs. Tad tik linksėjom ir žiūrėjom, kuo čia viskas baigsis. Tačiau nebuvo kada atsikvėpt. Beveik už parankių nulydėjo toliau, į vieną didesnę salę, kurios centre pūpsojo didžiulis, maistu dengiamas stalas. Prie jo jau sėdėjo keli kostiumuoti, keli iš jų dar prieš kelias minutes, pasitikę lauke. Ir garbaus amžiaus ponia garbingiausioje vietoje Puolė mus sveikint ir prisėst liepė. Paaiškėjo, kad ši dama yra miesto vicemere. Ir dabar mes esam pakviesti į oficialų priėmimą atvykimo į Bofou proga. Nieko sau. Net apsirengt padoriau nesuspėjom. Gerai, kad dar budinčių smulkių dovanų kiek turėjau. Padalinęs paskutiniąsias atsargas sužinojau, kad mes jų taip pat gausim. Mums į kambarius buvo pristatyta po didelę dėžę ... kriaušių. Prasidėjo šventimas ir varžybos, pavadinimu „kas įmantriau pagirs kitus“. Prisipažinsiu, buvau ne juokais išsigandęs, nes pagal kinų vaišingumo tradiciją, kiekvienas iš šeimininkų pusės, stengiasi pasikeisdami su tavim susidaužt. Bet turi ir išgert! Nepamandravosi vos prie lūpų priglaudęs. Tokie triukai čia žinomi. Šiuo tempu per artimiausias 15 minučių turėjo užsidegti lentelė „Game over“. Svečiai iš Lietuvos būtų išnešti užtarnauto poilsio, kas labai pradžiugintų šeimininkus ir reikštu, kad jų noras pasirodyti vaišingais buvo įgyvendintas. Tačiau staiga, viena prie stalo patarnavusi mergina, sušnabždėjo įsilinksminusiai damai, kad registruojant paaiškėjo, jog šiandiena Vytaro gimtadienio išvakarės. Tai reiškia, kad bent jau aš kurį laiką būsiu paliktas sveikas, o štai prelegento likimas, sprendžiant iš sublizgusių aplinkinių akių, pakibo ore... Vis tik, pasikeitus dar aibe mandagybių, pastangos aiškinant, kad mūsų kelionė dar nesibaigė, o rytoj laukia sunkus kelias, pagelbėjo šventę baigti tvirtai stovint ant kojų. Savų. Kuo pelnytai didžiavomės. Rytas laukia šviesus. Tik va dama pastatą paliko kiek svyruodama, prilaikoma savo padėjėjų, koketiškai kvatodamasi iš jau jai vienai suprantamų juokų. Pasirodo, viso šio šurmulio priežastimi tapo vienas skambutis. Kaip taip nutinka mažuose miesteliuose. Šiame gyvena tiek pat, kiek ir Vilniuje. Labai mažas, kinų supratimu. Sunas pasuko savo draugui policininkui prašydamas mus pridengt, nes ruošėmės (ką kitą rytą ir padarėme), patys kurį laiką vairuoti Vagonetę. Tačiau šis apie tai informavo savo draugą iš miesto savivaldybės. Jo krepšinio gerbėjo būta, tad apie Jono Kazlausko tėvynainių vizitą nedelsiant pranešta miesto galvai. Staigiai surengtame posėdyje buvo nuspręsta, kad svečius reikia priimti atitinkamai.... va ir pakliuvom. Po dviejų savaičių pertraukos, kitą dieną, Pekinas pasitiko jau pažįstamu smogu. Su Vagonete, paskutinius kilometrus prikrautą kriaušių ir degtukų, apsukom simbolinį, daugiau, nei 5 tūkstančių kilometrų ratą. Kuklus, tokiai šaliai. Bet pakankamas, kad bent iš dalies galėtum pažinti jos žmones. Draugiški, svetingi ir labai darbštūs. Turintys rūpesčių ir bėdų, tačiau, kaip ir visame pasaulyje, mokantys džiaugtis mažom laimėm, mylintys savo vaikus ir turintys puikų humoro jausmą. Kaip visuomet, susukom daug vaizdo medžiagos, kuria džiaugsimės galėdami pasidalinti su visais, kurie ir šį sykį sekė mūsų kelionę. Dėkojame visiems keliavusiems kartu su mūsų dienoraščiu. Mūsų finansų gidui kelionėje- DnB Nord bankui. Kaip visuomet- Delfi.lt ir Wrislit. O taip pat- ZTE, Creation, ERGO, ad men ir Raimuckai už maikonus. Pasimatysim greitai- per LTV. 
Pasidalink per:
       Kiti dienoraščio įrašai:
|
Skaitytojų atsiliepimai:
Parašykite savo atsiliepimą: