Wuxi - Qufu
04-08
Ryte grįžom į kinų Holivudą. Vien tam, kad savo paraudusiomis akimis įsitikintume, kaip jie čia moka linksmintis. Aplink didelę, smėlio prižertą areną, jau buvo susodinta kokia 5 tūkstančių klykiančių gerklių, įaudrintų šiurpą keliančios muzikos ir pasakoriaus balso tembru. Minia laukė ir, vos atsidarius vartams, pratrūko spiegti ekstazėje. Į aikštę subėgo dešimtis pėstininkų su būgnais, lengvais šarvas ir ginklais, o paskui juos- keturi spalvingi raiteliai. Prasidėjo 15 minučių trukęs spektaklis, apie tai, kaip trys niekadėjai stengiasi susidoroti su vienu puikiuoju didvyriu, tačiau tas, žinoma, nukauna juos visus ir tada žemėje įsivyrauja laimė ir kitokios gėrybės. Visus triukus atlieka tikri filmų kaskadininkai, kurie tokiu būdu stumia dienas tarp filmavimų. Ant žirgų jie laikosi stulbinamai. Ir taip pat vykusiai krenta, kai jau tam ateina laikas. Žiūrovai aikčioja, šaunuoliai gauna savo porciją dėmesio, kasos prie įėjimo pilnos juanių. Visi laimingi. Ir tai dar tik dienos pradžia, nes milžiniškoje teritorijoje panašių mini šou netrūksta: nuo dainų mylimajai kaimo pirkios prieangy iki masinių šokių vienoje iš aikščių. Yra ką veikt. Tik tos dainos ir šokiai, kad ir kokie šių žanrų ištikimiausi gerbėjai bebūtume, jau nebe mums. Sunkiai tramdydami ašaras vis tik pasirenkam išminties paieškas. Kelias iki Konfucijaus gimtinės tolimas, apie 600 kilometrų. Tai reiškia, kad iki Qufu miesto Vagonetėje praleisime daugiau nei 10 valandų. Tiesa turiu vilties, kad bent jau ne dvigubai daugiau, kadangi vakar Sunui mandagiai išsakiau priekaištus apie riedėjimo kelkraščiu žalą mūsų europietiškiems organizmams. Kalbėjau aišku ne savo vardu. Sakiau, kad „žinai, Sunai, tu man patinki, puikiai vairuoji, bet tie mano draugai tai keisti. Vis zyzia, kad reiktų paspausti greičiau. Sunku man su jais. Manau susipyksim šiandien galutinai, nes aš palaikau tave. Juk saugumas svarbiausia. Tad matyt jau rytoj varysiu namo. Sėkmės tau, šaunusis drauge“. Geraširdis vairuotojas neatlaikė. Puolė mane įtikinėti, kad nesielgčiau skubotai, pasvarstyčiau, kad ar yra vilties susitaikyt, juk mes tokia šauni kompanija. Tačiau aš, dramatiškai nuleidęs galvą, tolau. Ir tik jam ištarus, kad pasistengs padaryti viską, kad automobilis rytoj tiesiog skrietų, atsidusau, pažiūrėjau į jį dėkingomis akimis ir nusišypsojau. Draugystė išgelbėta. Mes važiuojam toliau. Visi. Sunas tikrai pasistengė ir Vagonetė vietomis net pasismagindama lėkė 90 km per valandą. Vėliau operatorius paleido gandą, neva matęs, kaip keletą sekundžių spidometro rodyklė siekė net 100- tu pažymėtą ribą, tačiau buvo sugėdintas ir paprašytas savo liguistai jaunatvišku optimizmu nebandyti trigdyti padorių džentelmenų metuose. Todėl vėl panirom į magišką kino pasaulį Vytaro kompiuteryje. Ten buvo visi du prancūziški filmai, vienodu pavadinimu „Aukštas blondinas juodu batu“. Tik dalys skirtingos. Jau 5 ar 6 kartą grįždami prie gerai pažįstamos istorijos, vis vien sulaikę kvėpavimą laukėm Mireilles Darc pasirodymo. Vaizdas buvo puikus, nes nešiojamojo kompiuterio dydis prilygo šeimininko gyvenimiškai patirčiai. Tik buvo vienas mažas nepatogumas: jis ir energijos eikvodavo atitinkamai, tad pajungus prie automobilinio pakrovėjo, Vagonetės greitis sumažėdavo. Piktnaudžiauti blondinės šypsena per dažnai negalėjom ir „plazminį VEF‘ą“ įsijungdavom retai. Pastangos važiuoti greičiau buvo ženklios. Iki Qufu atvykome tik per 10 valandų. Ir tai būtume tikslą pasiekę greičiau jei ne pasirinktas per ankstyvas posūkis į miestą. Pradėjome riedėti vis siaurėjančiu keliu, per smėlio krūvas, duobes, kol galutinai atsirėmėm į tvorą. Gana tvirtą, tad minties apie kliūties pašalinimą rankiniu būdu teko atsisakyti. Mūrinė ji, matyt jau senokai stovi. Ne kokia vietinių linksmuolių išdaiga. Ką daryt? Apsidairę pastebėjome visiškoje tamsoje mūsų link einantį siluetą. Šis gi stipriai svyravo, o kelią jam rodė tik silpnai tešvietęs cigaretės žiburėlis dantyse. Priėjęs arčiau vyras nustebo ne mažiau už mus, atsidūrusius čia. Sprendžiant iš jo fizinės būklės, rytoj greičiausiai žmogus, pasakodamas kaimynams apie netikėtą susitikimą, bus išjuoktas. Jei dar pats ką prisimins. Tad naudos iš jo buvo mažai. Labiau jam pagelbėjo kantrioji Vagonetė, neatstūmusi prisišliejusio pailsėti nuvargusio žmogelio kūno. Dar po valandos registravomės nakvynei Konfucijaus gimtinėje. Jau čia tapo akivaizdu, kad jis čia tokia įžymybė, kaip Eifelio bokštas Paryžiui (per daug prancūziškų vaizdų kelionėj). Skulptūrėlės, knygos, peleninės. Viskas su legendinio filosofo atvaizdu. Tai gerai. Bus proga pademonstruoti orią laikyseną ir reikšmingesnes pauzes. Kiti dienoraščio įrašai:
|


















Skaitytojų atsiliepimai:
Parašykite savo atsiliepimą: